Lyčių lygybė – aktuali tema tiek darbo rinkoje, tiek šeimos aplinkoje, tačiau praktika rodo, kad neapmokamo darbo pasiskirstymas tarp vyrų ir moterų vis dar yra neproporcingas. Namų ruošos, vaikų, senyvo amžiaus ar asmenų su negalia priežiūros atsakomybė dažniausiai tenka moterims, tuo tarpu vyrų indėlis šiose srityse išlieka menkas. Tai lemia ne tik moterų laiko stygių ir profesinio tobulėjimo apribojimus, bet ir dar labiau įtvirtina visuomenėje įsigalėjusius lyčių stereotipus. Kaip ši problema galėtų būti sprendžiama, aiškinamasi su ekspertėmis.
Kas atlieka „nematomus“ darbus?
Nors lyčių lygybės tema tiek darbo rinkoje, tiek šeimos aplinkoje tampa vis aktualesnė, realybė rodo, kad neapmokamas darbas vis dar yra neproporcingai paskirstytas. Remiantis tyrimais, moterys dažniau imasi namų ruošos ir šeimos priežiūros darbų nei vyrai.
Kaip teigia Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė, būtent moterys dažnai susiduria su „antra pamaina“ – darbu po darbo dienos. Tokia nelygybė riboja moterų profesinio augimo galimybes, neigiamai veikia jų gyvenimą, nes mažiau laiko lieka asmeniniam tobulėjimui, poilsiui ar pomėgiams.
„Neapmokamo darbo problema yra susijusi su tuo, kad neapmokamo, nematomo darbo yra labai daug, tačiau už jį ne tik, kad nėra sumokama, bet jis mūsų kultūroje ir visuomenėje net nėra suvokiamas kaip darbas. Tai yra ne tik lokali, bet ir gili sisteminė problema“, – pažymi ekspertė.
Anot jos, nuolatinis neapmokamas darbas po darbo valandų gali neigiamai paveikti tiek fizinę, tiek psichologinę sveikatą. Nuolatinis stresas, nuovargis ir jausmas, kad šis darbas nevertinamas ir nepripažįstamas, gali sukelti perdegimą, ypač jei rūpinimasis šeimos nariais derinamas su profesine veikla.
Neapmokamo darbo kaina
Nevienodas pasidalinimas neapmokamus darbu – vienas iš pagrindinių veiksnių, prisidedančių prie moterų ir vyrų atlygio skirtumų. Moterys dažniau nei vyrai skiria daugiau laiko namų ruošai, vaikų ar senyvo amžiaus tėvų priežiūrai, tai dažnai verčia jas rinktis mažiau apmokamus darbus, arba tokias darbo vietas, kurios leidžia derinti profesinį ir šeimyninį gyvenimą.
Pasak M. Jankauskaitės, visa socializacijos sistema yra pajungta tam, kad moterys įgytų rūpinimuisi reikiamas kompetencijas. Nuo pat mažų dienų mergaitės mokomos rūpintis kitais, tuo tarpu berniukų ugdyme akcentuojama autonomija, jie skatinami nebijoti rizikos, tyrinėti pasaulį.
„Rūpestingo vyriškumo aspektai sunkiai skinasi kelią į visuomenę. Tą galime matyti ir profesijų segregacijoje. Profesijas, kurios susijusios su socialinėmis sritimis, skatinamos pasirinkti moterys, ne vyrai“, – teigia ekspertė.
Jai antrina ir Lietuvos moterų lobistinės organizacijos (LMLO) projektų koordinatorė Rita Šakinytė – Petrovė, sakydama, jog Lietuvoje atlikti moksliniai tyrimai atskleidžia, kad dabartinės politikos priemonės, susijusios su šeimos, vaikų bei vyresnio amžiaus ar asmenų su negalia priežiūra, nėra veiksmingos skatinant lyčių lygybę ar darbo ir šeimos įsipareigojimų pusiausvyrą. Priešingai, jos dar labiau padidina moterų atsakomybę šiose srityse, skatina tradicinį darbo pasidalijimą tarp lyčių ir stiprina vyraujančius stereotipus, kai vyras laikomas pagrindiniu šeimos maitintoju, o moteris turi rūpintis šeima.
Įsitraukia vos 1 procentas vyrų
Nors gali atrodyti, jog žiūrint per lyčių perspektyvą, tam tikra dinamika jau yra, vyrai išeina vaikų priežiūros atostogų, pasirūpina senyvo amžiaus tėvais ar šeimos nariais su negalia, tačiau, pasak M. Jankauskaitės, tai labiau simptomų mažinimas, nes giluminių problemos šaknų šalinimas. Didžioji dalis tokio pobūdžio darbų vis tiek tenka moterims – maždaug du trečdaliai atsakomybės.
LMLO projektų koordinatorė R. Šakinytė – Petrovė pastebi, jog nuo 40-50 metų amžiaus ateina laikas, kada tėvai ar seneliai pradeda sirgti, ir tada būtent moterys turi mesti darbus ir rūpintis artimaisiais. Jų gyvenimas, karjera ir kitos veiklos tarsi vėl sustoja, nors vos prieš keliolika metų jos grįžo į darbo rinką ir aktyvų gyvenimą iš motinystės atostogų pertraukos.
„2021 m. Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) duomenys rodo, kad Lietuvoje tik 1 proc. vyrų kasdien ugdo savo vaikus, anūkus, rūpinasi senyvo amžiaus žmonėmis ar žmonėmis su negalia. Toks nelygus neapmokamo darbo pasiskirstymas ir mažas vyrų įsitraukimas į šeimos narių priežiūrą kelia sunkumų moterims derinant darbą ir šeimos įsipareigojimus, riboja laisvalaikio ir poilsio galimybes bei neigiamai veikia gyvenimo kokybę.
Deja, bet tyrimo išvados neleidžia tikėtis greitų pokyčių, nes visuomenės vertybės keičiasi lėtai, o nemaža jų dalis išlieka giliai įsišaknijusios tradiciniame patriarchaliniame modelyje“, – sako R. Šakinytė – Petrovė.
Anot jos, norint pakeisti padėtį, reikia imtis aktyvių veiksmų: informuoti ir šviesti visuomenę bei specialistus apie esamą padėtį ir poveikį moteriai, šeimai, visuomenei bei galimas situacijos gerinimo priemones. Sprendžiant neapmokamo darbo problemą, svarbu kalbėti ir apie prieinamų paslaugų (vaikų darželių, dienos centrų, pagalbos prižiūrint senyvo amžiaus žmones) išplėtimą, nes prieinamos paslaugos leidžia žmonėms geriau derinti darbą ir šeimą, sumažinant neapmokamo darbo krūvį ir skatinant lygiavertį darbo pasidalijimą tarp lyčių.
„Lietuvos moterų lobistinė organizacija šiuo metu įgyvendina projektą „Moterų ir vyrų priežiūros pareigų skirtumo mažinimas“, kurio tikslas pasitelkus analitines, švietėjiškas, informacines ir advokacines veiklas, šviesti visuomenę moterų neapmokamo priežiūros darbo tema, viešinti analitinę informaciją, pagrįstą faktais ir duomenimis, apie moterų neapmokamą darbą ir keisti visuomenės požiūrį į jį. Tikimės pamatyti realią situaciją Lietuvoje, surinkti gerųjų užsienio pavyzdžių ir tokiu būdu šviesti visuomenę“, – teigia projekto kuratorė.
Šis straipsnis yra projekto „Moterų ir vyrų priežiūros pareigų skirtumo mažinimas“, kurį finansuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, dalis.
Pasidalinkite savo nemokamo darbo namuose istorija: https://www.lmlo.lt/kieno-pareiga/
